"Jei išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių." (1 Jn 1, 9)

Išpažinti savo nuodėmes yra būtina ir dieviška praktika, padedanti mums iš naujo orientuoti savo gyvenimą į Dievą ir gyventi bendrystėje su kitais tikinčiaisiais.

Apaštalas Jonas moko ankstyvąją Bažnyčią išpažinties svarbos. 1 Jn 1, 9. Savo laišką jis adresuoja žmonėms, kurie tvirtina, kad bendrauja su Dievu, bet gyvena nuodėmėje: "Jei tvirtiname, kad bendraujame su Juo, o vaikštome tamsoje, meluojame ir negyvename tiesoje" (1 Jn 1, 6). Visame savo rašinyje apaštalas Jonas ragina Bažnyčią vaikščioti šviesoje, kaip Dievas yra šviesoje.šviesą, suderindami tikėjimą ir praktiką per išpažintį ir atgailą.

Jonas rašo 1-ąjį Jono laišką, norėdamas padėti naujiems tikintiesiems patirti dvasinę bendrystę, kuri atsiranda, kai žmogaus tikėjimas ir veiksmai atitinka Dievo valią. Panašiai kaip apaštalo Pauliaus laiške korintiečiams, Jonas moko naujus tikinčiuosius, kaip atgailauti, kai į bažnyčią įsiskverbia nuodėmė, ir nurodo žmonėms grįžti prie tikėjimo Jėzumi, Dievo Sūnumi, kuris mus apvalo nuo bet kokios nuodėmės: "Bet jei mes vaikštomešviesoje, kaip jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jėzaus, jo Sūnaus, kraujas valo mus nuo visų nuodėmių" (1 Jn 1, 7).

Jonas savo mokymą apie išpažintį grindžia Dievo charakteriu, sakydamas: "Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsos" (1 Jn 1, 5). Jonas naudoja šviesos ir tamsos metaforą, kad supriešintų Dievo charakterį su nuodėmingo žmogaus charakteriu.

Apibūdindamas Dievą kaip šviesą, Jonas pabrėžia Dievo tobulumą, Dievo tiesą ir Dievo galią išstumti dvasinę tamsą. Šviesa ir tamsa negali užimti tos pačios erdvės. Kai pasirodo šviesa, tamsa išnyksta.

Jėzus yra Dievo šviesa, kuri įžengė į pasaulio dvasinę tamsą, kad atskleistų žmogaus nuodėmę: "Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą negu šviesą, nes jų darbai buvo pikti" (Jn 3, 19). Dėl savo nuodėmės žmonės atmetė Jėzų kaip savo gelbėtoją. Jie labiau mylėjo savo nuodėmės tamsą negu Dievo išgelbėjimo šviesą. Mylėti Jėzų reiškia nekęsti nuodėmės.

Dievas yra tikras. Jo kelias patikimas. Jo pažadai tikri. Jo žodžiu galima pasitikėti. Jėzus atėjo apreikšti Dievo tiesos, kad išsklaidytų nuodėmės apgaulę: "Ir mes žinome, kad Dievo Sūnus atėjo ir davė mums supratimą, kad pažintume tą, kuris yra tikras" (1 Jn 5, 20).

Dievo šviesa apšviečia žmogaus širdies tamsą, atskleisdama jos nuodėmę ir sugedimą: "Širdis yra apgaulinga ir beviltiškai ligota; kas gali ją suprasti?" (Jer 17, 9).

Kaip pasaulio šviesa Jėzus apšviečia mūsų supratimą apie gėrį ir blogį, atskleisdamas Dievo nustatytą žmogaus elgesio standartą. Jėzus meldžiasi, kad jo sekėjai būtų pašventinti, arba atskirti nuo pasaulio tarnauti Dievui, priimdami Dievo žodžio tiesą: "Pašventink juos tiesoje; tavo žodis yra tiesa" (Jn 17, 17).

Tinkamai į Dievą orientuotas gyvenimas atspindės Dievo žodžio tiesą, vykdydamas Dievo planą mylėti Dievą ir kitus. "Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš laikiausi savo Tėvo įsakymų ir pasilikau jo meilėje" (Jn 15, 10). "Tai yra mano įsakymas, kad jūs mylėtumėte vieni kitus, kaip aš jus mylėjau" (Jn 15, 12).

Mes pasiliekame Dievo meilėje, kai paliekame pasaulio kelius ir sekame Dievo įsakymais, kai atgailaujame iš gyvenimo, nukreipto į save ir siekiančio nuodėmingų malonumų, į gyvenimą, nukreiptą į Dievą ir besimėgaujantį Jo garbe.

Biblija mus moko, kad patiems neįmanoma pasiekti tokių pokyčių. Mūsų širdis yra tokia beviltiškai bloga, kad mums reikia persodinti širdį (Ezechielio 36:26). Esame taip visiškai suvirškinti nuodėmės, kad esame dvasiškai mirę (Efeziečiams 2:1).

Mums reikia naujos širdies, kuri būtų lanksti ir plastiška Dievo nurodymams. Mums reikia naujo gyvenimo, kuriam vadovautų ir kurį kreiptų Dievo Dvasia. Ir mums reikia tarpininko, kuris atkurtų mūsų santykius su Dievu.

Laimei, Dievas mums suteikia tai, ko patys negalime suteikti (Jn 6, 44; Ef 3, 2). Jėzus yra mūsų tarpininkas. Jėzus sako apaštalui Tomui, kad Jis yra kelias pas Tėvą: "Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane" (Jn 14, 6).

Kai tikime Jėzumi, gauname amžinąjį gyvenimą: "Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 16).

Dievas suteikia mums naują gyvenimą per Šventąją Dvasią: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kas negimsta iš vandens ir Dvasios, negali įeiti į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia" (Jn 3, 5-6). Šventoji Dvasia yra mūsų vedlys, nukreipiantis mus į Dievo tiesą, padedantis mums gyventi pagal Dievo valią, kai mokomėspakluskite Jo vadovavimui: "Kai ateis tiesos Dvasia, ji jus įves į visą tiesą" (Jn 16, 13).

Jonas rašo savo Evangeliją, kad paskatintų žmones tikėti Jėzumi ir gauti amžinąjį gyvenimą: "Bet tai parašyta, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą jo vardu" (Jono 20, 31).

Savo laiškuose Jonas ragina Bažnyčią atgailauti, nusigręžti nuo nuodėmės ir tamsos, atsisakyti pasaulio troškimų, nuodėmingų kūno troškimų ir gyventi pagal Dievo valią. Jonas ne kartą primena Bažnyčiai, kad ji paliktų pasaulį ir gyventų pagal Dievo valią.

"Nemylėkite pasaulio ir pasaulio dalykų. Jei kas myli pasaulį, jame nėra Tėvo meilės. Nes visa, kas yra pasaulyje - kūno geismai, akių geismai ir puikybė dėl turto - nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Ir pasaulis praeina kartu su savo geismais, o kas vykdo Dievo valią, tas pasilieka per amžius" (1 Jn 2, 15-17).

Jonas vėl kreipiasi į šviesos ir tamsos kalbą, kad paragintų Bažnyčią nusigręžti nuo pasaulio skleidžiamos neapykantos ir pereiti prie Dievo meilės, skatinančios abipusę meilę: "Kas sakosi esąs šviesoje ir nekenčia savo brolio, tas tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nėra pagrindo suklupti. O kas nekenčia savo brolio, tas yra tamsoje ir vaikštotamsoje ir nežino, kur eina, nes tamsa apakino jo akis" (1 Jn 2, 9-11).

Per visą istoriją Bažnyčia apleido meilę Dievui ir nusileido pasaulio pagundoms. Išpažintis yra priemonė kovoti su šia nuodėminga tendencija savyje. Tie, kurie gyvena pagal dieviškus standartus, gyvena šviesoje, kaip Dievas yra šviesoje. Tie, kurie gyvena pagal pasaulietiškus standartus, dalijasi pasaulio tamsa. Jonas ragina Bažnyčią likti ištikimą savopašaukimą - savo gyvenimu šlovinti Dievą ir atsisakyti pasaulio etoso.

Pastebėję, kad mūsų gyvenimas neatspindi Dievo meilės, turėtume kreiptis išpažinties ir atgailos. Prašyti, kad Dievo Dvasia kovotų už mus, padėtų mums atsispirti nuodėmės pagundai ir atleistų, kai pasiduodame kūno troškimams.

Kai Dievo tauta gyvena pagal pasaulietiškus standartus - ieško asmeninio malonumo tenkindama seksualinį potraukį, gyvena nuolatinio nepasitenkinimo būsenoje, nes yra nepatenkinta savo darbu, šeima, bažnyčia ar materialinėmis vertybėmis, arba kai bando rasti asmeninį saugumą kaupdami turtą, o ne vien Kristuje, - mes gyvename.Gyvename tamsoje ir mums reikia, kad Dievas apšviestų mūsų širdis ir atskleistų mūsų nuodėmės gelmę, kad prisimintume Dievo atperkančios malonės dvelksmą ir vėl atsisakytume pasaulio atributų.

Nuodėmės išpažinimas nėra vienintelis krikščioniškojo gyvenimo veiksmas. Tiesa, kad į išganomąjį tikėjimą ateiname klausydamiesi Dievo žodžio (Rom 10, 17), per kurį gauname dvasinį apšvietimą apie Dievo standartą mūsų gyvenimui ir įsitikinimą, kad jo nesilaikome (Rom 3, 23). Šventoji Dvasia, įsitikinusi mūsų nuodėme, skatina mus atgailauti ir priimti malonę, kurią Dievas mums suteikia perJėzaus Kristaus sutaikinimą (Ef 2, 4-9). Tai yra gelbstinti Dievo malonė, kai mes išpažįstame savo nuodėmes Dievui, o Jėzus mums priskiria savo teisumą (Rom 4, 22).

Tiesa ir tai, kad reguliariai išpažindami savo nuodėmes Dievui, augame pašventinančioje malonėje. Augame suvokdami nuodėmės gilumą ir Jėzaus atpirkimo dvelksmą. Augame vertindami Dievo šlovę ir Jo standartus. Augame priklausomybėje nuo Dievo malonės ir Jo Dvasios gyvenimo mumyse. Reguliariai išpažindami savo nuodėmes Dievui, prisimename, kad už mus pralietas Kristaus kraujas.apima daugybę nuodėmių - praeities, dabarties ir ateities.

Reguliari išpažintis nėra Jėzaus darbo ant kryžiaus išsižadėjimas, tai mūsų tikėjimo pašventinančia Dievo malone įrodymas.

Reguliariai išpažindami savo nuodėmes Dievui, prisimename malonę, kurią gavome per Jėzaus atpirkimą. Savo širdyse branginame Dievo pažado apie Jėzų, mūsų Mesiją, tiesą: "Jis tikrai nešė mūsų vargus ir nešė mūsų skausmus, bet mes laikėme jį sužeistu, Dievo smogtu ir prislėgtu. Bet jis buvo perdurtas už mūsų nusikaltimus, sutriuškintas už mūsų kaltes, ant jobuvo bausmė, atnešusi mums ramybę, ir jo žaizdomis esame pagydyti. Ir mes kaip avys paklydome, kiekvienas pasukome į savo kelią, ir Viešpats uždėjo ant jo mūsų visų kaltę" (Iz 53, 4-6).

Turime įprasti išpažinti savo kaltę ir atgailauti, bet ne kaip teisumo prielaidą, o kaip priemonę užkirsti kelią dvasinei tamsai, persiorientuoti į Dievą ir bendrystę su Bažnyčia.

Jonas ragina bažnyčios žmones apmąstyti Dievo teisumą (šviesą) ir savo nuodėmingumą (tamsą). Jonas ragina jo globojamus dvasinius vaikus atpažinti nuodėmę, būdingą žmogiškajai būčiai: "Jei sakome, kad neturime nuodėmės, apgaudinėjame patys save, ir nėra mumyse tiesos" (1 Jn 1, 8). Dievo tiesa atskleidžia mūsų nuodėmę.

Kai įsimenu Dievo žodį, paslepiu Dievo tiesą savo širdyje ir suteikiu Dievo Dvasiai amunicijos, kuria ji gali kovoti su mano širdies pagundomis. Kai mano širdis pradeda mane apgaudinėti, geisdama šio pasaulio dalykų, Dievo žodis pradeda veikti, primindamas man Dievo standartus ir primindamas, kad turiu advokatą Dievo Dvasioje, kuris veikia mano labui, padėdamas manatsispirti pagundai. Bendradarbiauju su Dievo Dvasia, kai klausausi Dievo žodžio, paklūstu Dvasios vadovavimui ir atsispiriu savo nuodėmingiems troškimams. Kovoju su Dievo Dvasia, kai pataikauju savo kūno troškimams.

Jokūbas taip apibūdina gundymą: "Niekas tegul nesako, kai yra gundomas: "Mane gundo Dievas", nes Dievas negali būti gundomas blogiu, ir jis pats nieko negundo. Bet kiekvienas žmogus yra gundomas, kai jį vilioja ir gundo jo paties geismas. Tada užgimęs geismas pagimdo nuodėmę, o nuodėmė, kai ji visiškai užauga, gimdo mirtį" (Jok 1, 13-15).

Kai pasiduodame troškimams, nusidedame Dievui. Vaikštome tamsoje. Tokioje būsenoje Dievas kviečia mus išpažinties, priimdamas mus savo malone.

Išpažinime yra vilties. Kai išpažįstame savo nuodėmes, mes nutraukiame ištikimybę pasauliui ir jo pažeistiems standartams. Mes iš naujo susivienijame su Kristumi. Mes "vaikščiojame šviesoje, kaip Jis yra šviesoje". Jonas ragina Bažnyčią išpažinti savo nuodėmes, žinant, kad per Jėzaus atperkamąją auką galima gauti atleidimą. Jėzus mums primena, kad šėtonas ketina mus sunaikinti, o Jėzus - gyventi."Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą ir jo turėtų su kaupu" (Jn 10, 10).

Neverta bandyti slėpti savo nuodėmes, dangstyti savo klaidas. "Kas slepia savo nuodėmę, tam nepasiseks" (Patarlių 28, 13). "Dengimas", beje, reiškia sutaikinimą. Jėzus savo krauju visiškai uždengia mūsų nuodėmes. Mes niekada negalime iki galo ištaisyti savo klaidų. Mums reikia Dievo malonės, todėl Dievas kviečia mus išpažinties, primindamas, kad "jei išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmesir apvalyti mus nuo visų neteisybių" (1 Jono 1, 9).

Dievas yra ištikimas atleisti. Jis nesidalija mūsų nepastovumu. Mums nereikia galvoti, ar Dievas bus mums gailestingas, kai ateisime pas Jį išpažinties. Nereikia nusiminti dėl savo nedorybių ar galvoti, ar nebūsime sutriuškinti bausmės už savo atlaidus. Dievas "yra ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums mūsų nuodėmes".

Teisinga bausmė už mūsų nuodėmes jau įvykdyta Jėzuje. Jo kraujas mus atpirks. Mes nieko negalime padaryti, kad įvykdytume Dievo teisingumą už mūsų nuodėmes, bet Jėzus gali ir jau įvykdė tai kartą ir visiems laikams ant kryžiaus. Jėzus įvykdė teisingą bausmę už mūsų neteisingumą, todėl leiskimės išpažinties žinodami, kad mūsų atleidimo prašymas jau įvykdytas Jėzuje.

Dievas yra ištikimas ir teisingas, kad atleistų. Jis nereikalaus atgailos. Mūsų atgaila įvykdyta Kristuje. Jis nereikalaus kito gyvenimo už nuodėmes, Jėzus yra mūsų avinėlis, mūsų auka, mūsų sutaikinimas. Dievo teisingumas įvykdytas ir mums atleista, todėl išpažinkime savo nuodėmes Dievui, gaudami Jo ramybę ir atleidimą. Tegul jūsų širdis būna neapkrauta, nes Dievas yra ištikimas, kad atleistų.

Kai išpažįstame Dievui savo nuodėmes, Jis avinėlio krauju apvalo mus nuo visų neteisybių. Dievas mums primena, kad turime įskaitytą Kristaus teisumą. Išpažinties metu prisimename, kad stovime prieš Dievą Jėzaus Kristaus malonėje. Nors dėl savo silpnumo Jį pamiršome, Jis mūsų nepamiršo ir neapleido. Galime pasitikėti, kad ištesės savo pažadą apvalyti mus nuovisą neteisybę.